Pašvęstojo gyvenimo metų uždarymo Romoje renginiuose sausio 28- vasario 2 dienomis dalyvavo tarp tūkstančių kitų ir piligriminė grupė iš Lietuvos, sudaryta daugiausia iš apaštalinių moterų kongregacijų delegačių. Jas lydėjo vyskupas pranciškonas iš Telšių Linas Vodopjanovas. Tuoj po vasario 1 dienos audiencijos su popiežiumi Pranciškumi Vatikane, Pauliaus VI salėje, ši grupė apsilankė Vatikano radijuje. Įspūdžiais iš vienuolių suvažiavimo dalijasi vysk. Linas Vodopjanovas OFM ir sesuo benediktinė Agnietė.
Vysk. L. Vodopjanovas: Labai malonu susirinkti, gal po ilgesnio laiko, švęsti Pašvęstojo gyvenimo metų uždarymą Romoje. Lietuvoje oficialus uždarymas jau buvo sausio 23 dieną Kretingoje, dalyvavo daug seserų ir brolių. Mūsų grupelė nedidelė, bet norime atstovauti savo kraštui. Norisi Dievui dėkoti už Pašvęstojo gyvenimo metų dovaną, kaip šiandien Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos sekretorius, kreipdamasis į Šventąjį Tėvą, sakė: jūs davėte mums šią dovaną, šituos metus. Tad susirinkome padėkoti Dievui už šiuos metus. Buvo įvairios konferencijos ir pažvelgus, kas susirenka į jas, į kokį renginį ar šventimą, matome, koks didelis yra koloritas, labai marga viskas. Taip ir šiandien per vieną pristatymą buvo sakyta: pašvęstasis gyvenimas yra kaip mozaika. Pamatas yra vienintelis ir negali būti kito, kaip tik Jėzus Kristus. Ir kiekvienas atsiliepia su savo charizma, su savo pašaukimo istorija, kuri yra unikali ir nepakartojama. Ir tas margumynas pašvęstąjį gyvenimą padaro iš tiesų labai gražų. Tai džiugus gyvenimas. Bet jei ne Jėzus Kristus, ne jo meilė, pašaukimas, tai būtų tik kažkokia laikina mada. Tačiau kai broliai ir sesės yra pakviečiami iš arčiau jį sekti gyvendami įžaduose ar kažkokiu kitokiu būdu, tai ir yra pašvęstojo gyvenimo grožis, tai Dievo dovana žmonėms, pačiai Bažnyčiai. Mes esame labai skirtingų charizmų, iš įvairiausių bendruomenių ir judėjimų, bet viskas sueina į tą patį vienintelį Viešpatį, Jėzų Kristų.
O koks vienuolinių bendruomenių gyvenimas Lietuvoje?
Vysk. L. Vodopjanovas: Mes turėjome labai gražų renginį – Palapinių šventę Vilniuje rugpjūčio mėnesį. Kitą kartą tos nuotaikos, kaip ir popiežius sako – bendruomenės senėja, mažėja, Europoje tas pats, daug kur yra mažų, sergančių bendruomenių. Ir atrodo, kad belieka laukti mirties. Tačiau popiežius taip pat sako, kad turime turėti viltį ir melsti Viešpatį dar karščiau: na, nejaugi taip viską jau nori palaidot? Su tuo nesutikčiau. Viešpats kitais būdais kviečia gyventi ir dar labiau artintis prie jo. O Lietuvoje taip pat yra labai daug gražių bendruomenių, pašaukimų, kurie atsiliepia savo gyvenimu, yra jaunų brolių ir seserų, kurie darbuojasi, kurie dega dėl Viešpaties, dėl Bažnyčios, dėl artimo. Tikrai nenorėčiau pasakyti, kad artinasi kažkokia pasaulio pabaiga. Dievas turi ir šiandien kiekvienam savo planą.
Dalis Vienuolių metų baigiamųjų renginių Romoje buvo skirti kontempliatyvaus ir klauzūrinio gyvenimo vienuolijoms. Bendruose ir būtent kontempliatyviesiems skirtuose susitikimuose dalyvavusi benediktinė iš Lietuvos mums sakė:
S. Agnietė: Dažniausia, ką girdime kartojant ir bendruose renginiuose ir, kaip vadiname, sekcijose yra tai, kad tokio pobūdžio renginys yra beprecedentis – kad visos pašvęstojo gyvenimo formos, taip pat klauzūrinės ir monastinės bendruomenės, kurios pagal savo prigimtį ir charizmą turėtų sėdėti popiežiškojoje klauzūroje, už mūrų; kad ir jos atvažiavo, kad jų atstovai buvo, tai tokio įvykio dar nėra buvę Bažnyčioje ir neaišku, kada bus. Vien dėl to dalyvauti yra privilegija visoje šioje margoje pašvęstųjų minioje. Tai, apie ką buvo kalbama monastinėje – klauzūrinėje sekcijoje, galbūt nėra labai aktualu Lietuvos vienuolijoms. Buvo kalbama apie vienuolynų autonomiją.
Monastinės bendruomenės turi truputį kitokią struktūrą nei apaštalinės, kurios daugiau centralizuotos. Daug vienuolynų yra autonomiškai ir atskiri, ten yra nemažai su tuo susijusių problemų. Kadangi autonomija yra juridinė, nelabai kas turi teisę kištis, išskyrus Šventąjį Sostą. Tad buvo labai daug kalbama apie tuos juridinius aspektus. Situacija daugumoje Vakarų šalių yra gana liūdna; autonomiškai vienuolynai – juose likusios trys, keturios, penkios sesės, kurios nenori užleisti pozicijų. (Pašvęstojo gyvenimo) kongregacija labai aiškiai nubrėžė tokią liniją ar kryptį: kviečia jungtis į federacijas arba kongregacijas. Ir labai dažnai buvo linksniuojama „šventoji klauzūra“; Kongregacijos atstovai ne kartą yra tiesiogiai pasakę, kad požiūris į klauzūrą yra keistinas. Kaip jis bus keičiamas? – dar daug daugtaškių. Akivaizdu, kad tam tikros permainos bus, požiūrio permainos. Uždaros, kontempliatyvios, klauzūrinės – tai ir terminų maišatis, kaip pripažįsta ir pati Kongregacija.
Bet bendras įspūdis ir pasidalijimas seserų, motinų – buvo labai svarbu pamatyti mums pačioms tų kontempliatyvių, uždarų ar klauzūrinių, kaip pavadinsi, vienuolijų įvairovę ir požiūrį. Ypač tie vienuolynai susiduria su tokiu požiūriu ir pagunda užsidaryti ar izoliuotis. Tad labai stipriai ir griežtai skambėjo perspėjimas dėl izoliacijos, vengti izoliacijos. Pacituotas popiežiaus pasakymas – „monachesimo in uscita“ – vienuolinis gyvenimas tam tikra prasme turi išeiti. Gal nebūtinai iš savo klauzūros sienų, gal ne į pasaulio paribius, bet į minties paribius, kažkaip plėsti vaizdą, mentalitetą. Tą buvo tikrai naudinga, svarbu išgirsti, pasidalinti ir tai, manau, sukels reakciją ir nubanguos, ypač toms vienuolijoms, kurios stipriai įsikibusios savo autonomijos ir nelabai linkusios jungtis į kokius nors darinius.
